Kadras iš filmo „Kovos klubas“
Šaltinis – movie-memorabilia-emporium.blogspot.com

Jei praėjusią savaitę kino industrija tikriausiai buvo nusikėlusi į Australiją ir mėgavosi (?) nežmonišku karščiu, tai šią savaitę – grįžo kažkur čia, netoli mūsų, ir, kad nesušaltų, pradėjo berti naujienas vieną po kitos.

Premjera. Įvyko „Redirected/Už Lietuvą!“ premjera. Andrius Tapinas, Rūta Birštonaitė, Živilė Pipinytė ir Goda Jurevičiūtė pasidalino savo mintimis apie filmą. O kokie Jūsų, žiūrėjusiųjų, įspūdžiai? Taipogi ši juosta sukėlė daug diskusijų apie Lietuvišką kiną ir pinigus. Beje, yra galimybių, kad bus kuriama ir antra filmo dalis. Dėmesio susilaukė ne tik „Redirected/Už Lietuvą!“, bet ir jame vaidmenis sukūrę aktoriai:  Marius Repšys ir gražuole bei naująja kino deive vadinama Karina Stungytė.

Pasaulis. Ne mūsų – o kino. Visų pirma, François Ozonas kalba apie savo filmą „Jauna ir graži“ (Jeune & Jolie, 2013). Galbūt rasite atsakymus į klausimus, kurie galėjo kilti žiūrint šią juostą. 70-ies metų jubiliejų mini Lietuvos kino operatorius ir režisierius Aloyzas Jančoras. Kviečiame paskaityti interviu su juo.

Nežinia, ar tai Jums bus naujiena, tačiau aktorius Michaelis Cera, pasirodo, turi daugiau nei vieną jau šiek tiek nudėvėtą tylaus mėmės kaukę.

Du kino klasikai, na, vienas šį titulą tikrai turi, kitas – turėtų gauti (tik gal pavadinimas bus koks nors kitoks, gal… „Daugiausia kraujo ekrane ištaškęs“?). Dvi naujienos: bus restauruojamas, kaip manoma, A. Hitchcocko sukurtas dokumentinis filmas apie holokaustą. O Q. Tarantino, tikriausiai pabūgęs E. Vėlyvio konkurencijos, paskelbė apie planus kurti naują vesterną.

Skaičiai. Pirmiausia, Timas Wu klausia: „Kodėl mums reikia tiek daug nepriklausomų filmų?“ Keistas klausimas, ar ne? Tęsiant kalbą apie nepriklausomą kiną, štai laukiamiausi „Sundance“ festivalio filmai.

Kartu su šią savaitę paskelbtas nominantais išaiškėjo ir pretendentai gauti blogiausio metų filmo vardą. Jei prakalbome apie apdovanojimus ir nominantus (apie tai dar pakalbėsime vėliau), tai kviečiame pasižiūrėti į penkiasdešimt geriausių M. Scorseses užfiksuotų momentų.

Kadras iš filmo „Gravitacija“
„ACME Film“ archyvas

Nors „Kovos klubas“ (Fight Club, 1999) atrodo išnarstytas po kaulelį, tačiau galbūt čia rasite keletą faktų, kurių dar nežinojote.

Apie tai šneka „Simpsonai“, kino filmų kūrėjai, valdžios atstovai. Apie ką? Filmų kopijavimą ir platinimą internete. Bet juk viskas tik dėl gerų, tikrą meną gerbiančių žmonių, taip? Pasižiūrėkite, kiek įstabių, klasika ir genialiais vadinamų filmų galite rasti internete.

O dabar šiek tiek apie kažką, kas yra ten… Visi esame girdėję apie tam tikrus vaidmenis ar scenarijus, kurie užtraukia nelaimes. Kažkas juos suskaičiavo. Dalinamės, kad netyčia prakeiksmo neužsitrauktumėte ir Jūs. Taipogi svajojote būti kosmonautu ir filmas „Gravitacija“ (Gravity, 2013) ne sumažino, o kaip tik padidino tą norą? Jums pasisekė! Dabar, sėdėdami kino teatre, galėsite pasivaikščioti ir po tikroviškiausią Marso kopiją.

Apdovanojimai. Na, štai priartėjome prie torto braškės, vyšnios ar tų dirbtinių, tačiau skanių rožinių gėlyčių, kurių žali lapai stringa gerklėje, bet kaip galima jų nesuvalgyti?

Įvyko „Auksinių gaublių“ (Golden Globes) ceremonija. Ją antrą kartą vedė, pripažinkime, puikus ir šmaikštus Tina Fey ir Amy Poehler duetas. Kad įsitikintumėte jų kandumu, kviečiame paskaityti geriausias citatas iš apdovanojimų. Kandžios buvo ne tik vedėjos, bet ir žiūrovai. Štai kaip vaikinukas pasijuokė iš vienos „Auksinio gaublio“ laimėtojos Jennifer Lawrence. Visų laimėtojų sąrašą rasite čia.

Tuoj po šių apdovanojimų „Oskarų“ organizatoriai viešai paskelbė nominantų sąrašą. Ir iškart po to geriausius išrinko kritikai – „Critics Choice“ statulėlių laimėtojus rasite čia.

Jei esate kino turistas, šis žemėlapis kaip tik Jums. Kol kas siūlome nekeliauti, palaukite, kol motina gamta išsirinks, kuris metų laikas jai labiausiai patinka. Tuo tarpu Jūsų visada laukia bent dvi valandas trunkanti, tikroviška ir šilta kelionė bet kur. Kino teatre.

Iki kito sekmadienio!

Filmo „One Night“ filmavimo aikštelėje
ACME Film archyvas

Lietuvių vardai Holivude aidi vis dažniau – Žilvinas Naujokas ir Marius Markevičius prisijungė prie žinomo režisieriaus ir scenaristo Hanso Canosos bei tapo naujos amerikiečių kino juostos „One Night“ prodiuseriais. Ši romantinė drama – jaunos ir perspektyvios režisierės Minhal Baig debiutas, o jos filmavimo darbai Los Andžele prasidėjo jau šią savaitę.

Pasak Ž.Naujoko, didžiulis įvertinimas, kad Lietuvos prodiuseriai įgyja pasitikėjimą Holivude, o „One Night“ – ypač įdomus darbas ne tik dėl intriguojančio siužeto, bet ir dėl kūrybinės grupės bei patirties, kokios lietuvių kino kūrėjai dar nera turėję. „Dirbti su tokia komanda didelė garbė ir malonumas. Ypač smalsu pabūti pačiame Holivudo veiksmo centre ir parsivežti naudingų žinių į Lietuvą bei pritaikyti jas ateityje. Visada turėjau tikslą pasitikrinus savo prodiusavimo žinias Lietuvoje, toliau eiti į plačiuosius vandenis bei kurti filmus pasaulinei auditorijai, tad dėkoju likimui už šią galimybę“, – šviežią žinią komentavo Ž.Naujokas.

Vienas iš filmo prodiuserių, kino industrijoje patyręs H.Canosa, yra sukūręs kritikų įvertintą filmą „Pokalbiai su kitomis moterimis“, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko Helena Bonham Carter ir Aaronas Eckhardtas. Lietuviškų šaknų turintis amerikietis M.Markevičius prodiusavo nepriklausomą Holivudo hitą, „Sundance“ festivalį laimėjusį filmą „Like Crazy“, kuriame vaidino Jennifer Lawrence. Taip pat jis režisavo lietuviams žinomą „Kitą svajonių komandą“. „Džiaugiuosi galėdamas vėl būti partneriais su Žilvinu ir darbuotis mano gimtajame mieste, Los Andžele. Pristatyti ir įtraukti mūsų lietuvišką komandą į amerikietiško stiliaus nepriklausomą juostą – svarbus žingsnis, stengiantis integruoti lietuviškąją kino kultūrą Holivude. Mudu su Žilvinu manome, kad filmo autorė Minhal Baig – tikras atradimas ir ji sukurs dar daugybę jausmingų filmų, kylančių iš širdies“, – kalbėjo M.Markevičius.

Ypatingo šarmo romantinei dramai „One Night“ suteikti turėtų charizmatiškų aktorių būrys: populiariuose JAV kino serialuose ir filmuose (seriale „Tikras kraujas“ (angl. „True Blood“), filmuose „Aukšta klasė“ (angl. „Pitch Perfect“), „Tarnaitė“ (angl. „The Help“) vaidinanti Anna Kamp, našlaitę Ester siaubo filme „Našlaitė“ įkūnijusi Isabelle Fuhrman, daugybėje JAV serialų pasirodę Justinas Chatwinas ir Kyle Allen bei „Disney“ žvaigždutė Kelli Berglund.

Tiesa, darbas už Atlanto Ž.Naujokui yra ne vienintelis kino projektas užsienyje – drauge su M.Markevičiumi jiedu prodiusuoja Holivude kuriamą būsimą „New York Times“ bestselerio, lietuviškų šaknų turinčios amerikiečių rašytojos Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ ekranizaciją.

Žilvinas Naujokas jau išgarsėjo Lietuvoje ir už jos ribų su daugiausia žiūrovų per Nepriklausomos Lietuvos laikotarpį surinkusiu filmu „Tadas Blinda. Pradžia“ bei kitais populiariausiais lietuviškais filmais „Valentinas Vienas“, „Kaip pavogti žmoną“, „Valentinas už 2rų“. Jis taip pat prodiusavo dar šiemet kino teatrus pasieksiančius filmus „Gustavo nuotykiai“, „Pakeliui“ bei „Šventa karvė“. „One Night“ Amerikos bei Lietuvos kino teatruose pasirodys jau kitąmet, filmą platins „AcmeFilm“, ši kompanija taip pat prisideda ir prie juostos prodiusavimo.

Trumpai apie „One Night“ ir jo kūrėją

Pilno metro filmo režisieriaus kėdėje pirmąsyk sėdinti M.Baig baigė meno mokslus JAV Jeilio universitete. Anot jos, jautri ir šilta jos juosta „One Night“ tirs erdvėje ir laike išsikerojusią meilę. „Šio filmo idėją pasėjo mano matytas Richardo Linklaterio filmas „Prieš vidurnaktį“ ir Hanso Canosos režisuoti „Pokalbiai su kitomis moterimis“. Buvau sužavėta minties išgvildenti ne vienerius metus trunkančią meilę ir ieškojau būdų pavaizduoti laiką kitaip nei tai buvo daroma kine lig šiol“, – sakė debiutuojanti režisierė.

Rolandas Kvietkauskas
Lietuvos kino centro archyvas

Šiandien vykusioje spaudos konferencijoje Lietuvos kino centras apžvelgė praėjusių metų rezultatus ir pristatė svarbiausius šių metų darbus. Užmegzti bendri projektai su Lenkija, kino projektų finansavimas pagal naujas taisykles ir didėjantis susidomėjimas pelno mokesčio lengvatos teikiamais privalumais Lietuvos kino sektoriui žada intensyvius 2015-uosius.

2014 m. LKC biudžetas buvo 10 443 000 litų ( 3 024 501 eurų), iš jų kino parengiamųjų darbų, gamybos ir sklaidos projektams paremti buvo skirta 7 361 591 litas (2 132 064 eurų). Praėjusiais metais išryškėjo ir pirmieji kino projektų rėmimo rezultatai – iš Lietuvos kino centro lėšų milijonu litų paremtas režisierės Alantės Kavaitės filmas „Sangailė“ tapo pirmuoju lietuvišku filmu patekusių į JAV vykstantį prestižinį „Sundance“ kino festivalį, o viena jo aktorių – Aistė Diržiūtė – pirmąja Lietuvos aktore, atrinkta į tarptautinę jauniesiems kylantiems aktoriams skirtą programą „Shooting Stars“.

„Matydami rezultatus, sieksime ir toliau laikytis panašios rėmimo politikos. Skirti finansavimą originalias temas plėtojantiems projektams, kurie išsiskiria stipriais scenarijais, patyrusiomis komandomis, gerai suplanuotais biudžetais ir yra patrauklūs Lietuvos auditorijai bei gali konkuruoti Europos kino rinkoje“, – sako Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.

LKC direktorius Rolandas Kvietkauskas
Fotografas Ignotas Bernatovič

Iš 2015 m. LKC biudžeto kino projektų rėmimui bus skirta 2 190 226 eurų. Šiemet vyks du kino projektų finansavimo konkursai pagal pristatytas naujas kino finansavimo taisyklės. Kino projektai nuo šiol vertinami pagal naujas kategorijas, be to yra įvestas 2 metų projekto užbaigimo terminas bei maksimalus dviejų metų tęstinių projektų finansavimas.

Šių metų lietuviško kino sklaidos užsienyje prioritetas teikiamas bendriems projektams su Lenkija. Lietuva tapo šalimi viešnia tarptautiniuose Krokuvos ir Vroclovo kino festivaliuose, Gdynės kino festivalio metu vyks speciali programa Lietuvos ir Lenkijos kino prodiuserių bendradarbiavimui skatinti. „Nors Lenkija – kaimyninė šalis, lietuviškas kinas joje nebuvo pakankamai reprezentuojamas. Stengiamės atgaivinti ryšius su šia itin stipria kino srityje šalimi ir sieksime, kad užmegztas dialogas ir šių metų bendradarbiavimas išaugtų į ilgalaikę partnerystę“, – sako R. Kvietkauskas.

Lietuvos kino centras skaičiuoja pirmuosius pelno mokesčio lengvatos, skatinančios investicijas į kino gamybą Lietuvoje, rezultatus. Sulaukta 25 paraiškų pasinaudoti lengvata, 20 jų išduotos kvalifikuojančios pažymos, reiškiančios, kad filmas atitinka reikalavimus, būtinus norint pasinaudoti lengvata. Daugiausiai – 12 – pažymų išduota Lietuvos ir užsienio šalių bendrai kuriamų filmų gamybai, 6 – užsienio filmų gamybai Lietuvoje, dar 2 pažymos išduotos lietuviškų filmų gamybai.

Taip pat jau išduotos ir 4 investicinės pažymos verslo atstovams, panorusiems investuoti į filmų gamybą ir taip susimažinti apmokestinamąsias pajamas bei mokėtiną pelno mokestį. Šios keturios įmonės kino projektams skyrė 868 420 litų (251 511 eurų). „Atsižvelgdami į kaimyninių šalių patirtį, tokio didžiulio susidomėjimo nesitikėjome. Didžiuosius projektus kino paslaugų tiekėjams pavyko pritraukti pasinaudojant pelno mokesčio lengvatos teikiamais privalumais. Šiemet tikimės sulaukti dar daugiau paraiškų užsakytų filmų gamybai Lietuvoje, tad pagal mūsų prognozes Lietuvoje filmuojamų užsienio filmų turėtų tik daugėti. Taip pat šiemet laukiame ir aktyvesnio verslo atstovų susidomėjimo“, – sako R. Kvietkauskas.

Kadras iš filmo „Traukinio apiplėšimas kurį įvykdė Saulius ir Paulius“

Kiną mes labai mylime. Tai vienas iš saugiausių būdų pabėgti nuo realybės ar priartėti prie jos. O kai pradeda nepatikti, visada galima paspausti „stop“ mygtuką ar išeiti iš kino salės. Kiek kartų sakėte: „Nesužavėjo.“, „Tikėjausi daugiau.“, „Šiam kūriniui trūko dvasios.“? Leiskite atsakyti už Jus – tikriausiai labai daug kartų. Tai štai vasario 4 d. dieną visų Jūsų ir mūsų balsai bus išgirsti. „KINFO apdovanojimai 2015“ organizatoriai paskelbė antrąjį balsavimo etapą, kuriame varžysis tavo ir tavo kaimyno favoritai. Vis dar galite balsuoti už savo mėgstamiausią filmą, režisierių, scenarijų, operatorių. Kietas jausmas būti tuo balsu, kuris nulems mažąją Lietuviškąją „People‘s Choice“ apdovanojimų baigtį, taip? Beje, po apdovanojimų turėsite galimybę pirmieji pamatyti priešpremjerinį filmą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Turėtų būti labai juokinga ir kaip žada režisieriai – jokio dirbtinai sukeliamo juoko. Taigi vasario 4 d. dieną pasižymėkite žaliai ir lauksime Jūsų kino teatre „Forum Cinemas“. P. S. Bilietai jau prekyboje.

Išgarsės lietuviškas kinas su šia juosta ar ne? „Sundance“ kino festivalyje parodyta Alantės Kavaitės režisuota juosta „Sangailė“ sulaukė nemažai dėmesio. Visi buvo labai laimingi. Štai nuotraukos. Štai – didingas septintukas. Kaip kinui, neblogai? Ir dar keletas kino kritikų minčių apie šį filmą. Beje, šiame kino festivalyje, kad ir kaip būtų keista, rodė ir kitus filmus. Keleto siūlome tikrai nepraleisti. Beje, tęsiant apie festivalius, paaiškėjo, kas pirmininkaus Kanų kino paradui.

Kadras iš filmo „Lošėjas“
GPĮ archyvas

Neužmirštami būna tik geri filmai. Tad, kai internetinėje erdvė vis kas kelias savaites ar mėnesius pasigirsta padūsavimai ar pasidalijimai savo išgyvenimais pamačius Igno Jonyno „Lošėją“, gali pradėti šį filmą vadinti fenomenu. O dar kai apie jį kalba labai įdomus ir protingas žmogus, tiesiog skanu skaityti.

Femme fatale. Maža, miela, graži, moteriška ar mergaitiška. Hell no! Emma Watson – naujosios kartos feministė, siekianti lyčių lygybės ir supratimo, kad diskriminaciją patiriame visi, todėl kartu ir turime su tuo kovoti. Nors ne, žodis kova čia netinka. Tiesiog džiugu, kad ši aktorė ne tik kalba, bet ir daro.

„Oskarų“ karštinė prasidėjo. Nebebūsite iškoneveiktas, jei kalbėsite apie šiuos apdovanojimus ar jiems nominuotus filmus. Tai jau legalu. Ir, be to, labai smagu, kad rašantieji apie kiną pradėjo supažindinti žiūrovus ne tik su geriausių aktorių ar režisierių nominacijomis, bet ir kitomis labai svarbiomis, tačiau užgožiamomis išpūstų Valentino suknelių.

Aktoriai kartais turi ką papasakoti, kartais, atrodo, gerai, kad jie kalba tik išmoktas eilutes. Markas Ruffalo tikrai turi ką papasakoti. Joaquinas Phoenixas taip pat. Šis vyrukas kažkuo gąsdina, o Jūsų ne?

Festivalis „Žiemos ekranai“

Prancūzės… pagalvoji apie jas ir atsidusti. Moterys nori turėti tokį rafinuotą stiliaus skonį, tokį laisvą ir kartais vėjavaikišką požiūrį į gyvenimą ir santykius su vyrais. Vyrai tiesiog jų nori. Bet tai tik klišės, stereotipai. „Žiemos ekranai“ kaip tik ir kviečia pažiūrėti į šias moteris ne į kaip gražius atvirukus, kviečiančius aplankyti Paryžių.

Davidas Lynchas kuria muziką, turi gražią šukuoseną yra labai įdomus ir „gilių minčių“ turintis pašnekovas, ai ir dar kuria kiną apie kurį niekas niekada nenustos kalbėti. Neseniai kino centre „Skalvija“ buvo parodytas jo filmas „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986). Praleidote?

Oi laukiam laukiam, mes svetelių laukiam! Bet iš tiesų jau nebe ilgai lauksime šių galingų filmų su galingais režisieriais ir galingais aktoriais. Kodėl galingais? O kaip kitaip pavadinti Michaelio Haneke, Gasparo Noe, Abdellatifo Kechiche, Apitchatpongo Weerasethakulo, Wimo Wenderso darbus?

Vaidybiniams filmas tikrai skiriame daug dėmesio. Jis populiarus, o dokumentines juostas žiūri tie draugai, kurie „įdomiai kvepia“ (suprask, rūko žolę), „kalba nesuprantama kalba“ (suprask, tarptautiniais žodžiais). Tad ši pastraipa skiriama Jums, įdomiai kvepiantys draugai, tuoj pat atšaukite visos savaitės susitikimus ir darbus, nes Victoro Kossakovskio retrospektyva pareikalaus nemažai laiko. Taip pat, galbūt, Jūsų dėmesį patrauks ir kokia nors juosta iš šio nepaprastų dokumentinių filmų sąrašo.

Kadras iš filmo „Egzorcistas“
Šaltinis – failedcritics.com

Ar mėgstate siaubo filmus? Jei atsakėte „taip“. Galime duoti nukirsti ranką, ar su pjūklu nupjauti koją, kad matėte klasika vadinamus filmus „Kruvinosios skerdynės Teksase“ (The Texas Chain Saw Massacre, 1974), „Egzorcistas“ (The Exorcist, 1973), „Švytėjimas“ (The Shining, 1980). Bet ar esate matę šiuos filmus? Jie atrodo gąsdinantys ne tik dėl pasakojamos istorijos, bet ir dėl pasakojimo stiliaus.

Nepamirštami būna ne visi kūrėjai. Aš atsimenu vieną žmogų, tu – kitą, bet kino mylėtojai visi iki vieno atsimena Tarkovskį.

Ozonas. François Ozonas. Lietuvos kino žiūrovai, kino platintojai ir kino teatrai jį mėgsta. Tai bene vienintelis toks prancūzų kino režisieriaus, kurio visus filmus mielai rodo visi ir ne tik per festivalius. Naujausias jo darbas – „Nauja draugė“ (Une nouvelle amie, 2014) šiek tiek kitoks ir labai panašus į Holivudo filmus.

Jaunos, pilnos kūrybinio polėkio, drąsios – toks įspūdis susidaro apie Mariją Kavtaradzę ir Mariją Stonytę. Koks dar įspūdis? Brandumo, nepaviršutiniškumo, ieškojimo ir noro skatinti žmones palaikyti jauną kiną ir jo kūrėjus!

Kadras iš filmo „Atleidžia tik Dievas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Išsilieti yra sveika. Visada, kai supykstate, patariame – paspardykite sieną, rėkite į pagalvę, ilgai žiūrėkite pro langą ir verkite, po to įsivaizduokite, kad prie Jūsų prieina Ryanas Goslingas ir tas ašaras nušluosto. Taip, nesvarbu kokia Jūsų lytis, šis vyrukas tiks visiems (oi, vyre, tik nereikia apgaudinėti). Kartais pyktį išlieti gerai ir rašant. Tik labai liūdna, kad šį kartą pyktį sukėlė kino teatras. Bet neskubėkite teisti, istorijoje visada būna trys versijos, kol kas išgirdome tik vieną.

Meryl Streep verta šimtų „Kinoramos“ puslapių. Ši aktorė fenomenali, geniali ir visokia „-i“. Be to, ji turi kažkokią aurą, kuri ramina ir apgauna žiūrovą, kad tai ne žmogus, tai kaukė, kuri kiekviename filme būna skirtinga, įtikinanti ir talentinga.

Atkirčio, ir labai stipraus, sulaukė Roberto Mullano bandymas kino juostoje vaizduoti šaliai skaudžius, brangius ir tiesiog į kūną, kraują ir plaukus įaugusius Sausio 13-osios įvykius. Vieni šį filmą pavadino kartoniniu, kiti – siekiančiu išspausti ašarą net iš akmens, o treti – išsišaipė iš idiotiškų dialogų.

Iki kito sekmadienio!

„Sundance“ festivalis

Šiąnakt Lietuvos laiku buvo išdalinti kasmetinio didžiausio nepriklausomų filmų festivalio „Sundance“ apdovanojimai.

„Sundance“ festivalis – tai JAV Jutos valstijoje vykstantis nepriklausomų kino filmų festivalis, kasmet sutraukiantis daugiau nei

Pernai šiame festivalyje pagrindinius prizus susirinko šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomas „Atkirtis“ (Whipplash). Šiame festivalyje buvo atrasti tokie režisieriai, kaip Quentinas Tarantino („Bulvarinis skaitalas“, „Negarbingi šunsnukiai“, „Ištrūkęs Džango“), Robertas Rodriguezas („Desperado“, „Kartą Meksikoje“, „Šnipų vaikučiai“, „Mečetė“) ir kiti.

Šiemet Lietuvai šis festivalis ypatingas, nes konkursinėje festivalio programoje pirmąkart parodytas lietuviškas filmas „Sangailė“ (The Summer of Sangaile). Šiąnakt režisierei Alantei Kavaitei buvo įteiktas Pasaulinio kino dramos kategorijos apdovanojimas už geriausia režisūrą.

Šių metų favoritu tapo „Me and Earl and the Dying Girl“ (Rež. Alfonso Gomez-Rejon).

Nugalėtojo paskelbimas ir filmo „Sangailė“ režisierės Alantės Kavaitės padėka

Visas laimėtojų sąrašas:

JAV. Drama

Pagrindinis žiuri prizas
„Me and Earl and the Dying Girl“, Rež. Alfonso Gomez-Rejon

Žiūrovų prizas
„Me and Earl and the Dying Girl“, Rež. Alfonso Gomez-Rejon

Waldo Salt scenarijaus apdovanojimas
„The Stanford Prison Experimen“, Tim Talbott

Specialusis žiuri prizas už geriausią operatoriaus darbą
„Diary of a Teenage Girl“, Brandon Trost

Specialusis žiuri prizas už geriausią montažo darbą
„Dope“, Lee Haugen

Specialusis žiuri prizas už geriausią bendrą darbą/viziją
„Advantageous“, Jacqueline Kim, Jennifer Phang

JAV. Dokumentika

Pagrindinis žiuri prizas
„The Wolfpack“, Crystal Moselle

Žiūrovų prizas
„Meru“, Jimmy Chin, E. Chai Vasarhelyi

Geriausias režisierius
„Cartel Land“, Matthew Heineman (U.S., Mexico)

Specialusis žiuri prizas – už socialinę problematiką
„3 1/2 Minutes“, Marc Silver

Specialusis žiuri prizas – už atvirą kiną
„Western“, Bill Ross, Turner Ross

Specialusis žiuri prizas – už debiutinį filmą
„(T)error“, Lyric R. Cabral, David Felix Sutcliffe

Specialusis žiuri prizas už geriausią operatoriaus darbą
„Cartel Land“, Matthew Heineman, Matt Porwoll

Pasaulinio kino dramos kategorija

Specialusis žiuri prizas
„Slow West“, John Maclean (UK, New Zealand)

Žiūrovų prizas – Pasaulinio kino drama
„Umrika“, Prashant Nair (India)

Julija Steponaitytė ir Aistė Dižiūtė
Kadras iš filmo „Sangailė“

Geriausia režisūra
„The Summer of Sangaile“, („Sangailė“) Alantė Kavaitė (Lithuania, France, The Netherlands)

Specialusis žiuri prizas už geriausią operatoriaus darbą
„Partisan“, Germain McMicking (Australia)

Specialusis žiuri prizas už geriausią vaidybą
„Glassland“, Jack Reynor (Ireland)

Specialusis žiuri prizas už geriausią vaidybą
„The Second Mother“

Pasaulinio kino dokumentika

Specialusis žiuri prizas
„The Russian Woodpecker“, Chad Gracia, UK

Žiūrovų prizas – Pasaulinio kino dokumentika
„Dark Horse“, Louise Osmond (UK)

Geriausia režisūra
„Dreamcatcher“, Kim Longinotto (UK)

Specialusis žiuri prizas už geriausią montažą
„How To Change The World“, Jim Scott (UK, Canada)

Specialusis žiuri prizas – už stipriausią poveikį
„Pervert Park“, Frida Barkfors, Lasse Barkfors (Sweden, Denmark)

Specialusis žiuri prizas – neįtikėtinas pateikimas
„The Chinese Mayor“, Hao Zhou (China)

Žiūrovų prizas – Kitas
„James White“, Josh Mond

Alfred P. Sloan pilnametražis filmo prizas
„The Stanford Prison Experiment“, Kyle Patrick Alvarez (U.S.)

Trumpametražių filmų prizas

Trumpametražių filmų pagrindinis žiuri prizas
„World of Tomorrow“, Don Hertzfeldt (U.S.)

Trumpametražių filmų žiuri prizas JAV. Fantastinis filmas
„SMILF“, Frankie Shaw (U.S.)

Trumpametražių filmų žiuri prizas pasaulinis. Fantastinis filmas
„Oh Lucy!“, Atsuko Hirayanagi (Japan, Singapore, U.S.)

Trumpametražių filmų žiuri prizas. Nefantastinis filmas
„The Face of Ukraine: Casting Oksana Baiul“, Kitty Green (Australia)

Trumpametražių filmų žiuri prizas. Animacinis filmas
„Storm hits jacket“, Paul Cabon (France)

Trumpametražių filmų žiuri prizas už geriausią vaidybą
„Back Alley“, Cécile Ducrocq (France)

Trumpametražių filmų žiuri prizas už geriausia vizualinę poeziją
„Object“, Paulina Skibińska (Poland)

Aktorė Aistė Diržiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Jaunai ir talentingai aktorei Aistei Diržiūtei metai prasidėjo išties įspūdingai – Alantės Kavaitės juosta „Sangailė“, kuriame mergina atlieka vieną pagrindinių vaidmenų, tapo pirmuoju lietuvišku vaidybiniu filmu, laimėjusiu prestižiniame JAV festivalyje „Sundance“. Alantei Kavaitei įteiktas apdovanojimas už geriausią režisūros darbą festivalio konkursinėje vadybinių filmų programoje („World Cinema Dramatic directing award“), o filmas sulaukė teigiamų vertinimų dėl puikios kinematografijos, subtilaus žvilgsnio į jauną meilę bei charizmatiškos dviejų pagrindinių aktorių – Julijos Steponaitytės ir Aistės Diržiūtės, vaidybos. „Sangailės“, o su ja ir Aistės kelionė tik pradeda įsibėgėti – filmas varžosi tarptautinio Berlyno filmų festivalio konkursinėje programoje „Panorama“, o Aistė Diržiūtė buvo pakviesta dalyvauti kylančioms Europos kino žvaigždėms skirtoje tarptautinėje programoje „European Shooting Stars“. Prieš išvykdama į „Sundance“ kino festivalį Aistė dalinosi mintimis apie aktorystę, patirtį vaidinant kine ir ateities planus.

Kaip supratai, kad nori rinktis aktorės karjerą?

Tai buvo labai ilgas paieškų kelias. Ir net nežinau, ar tai yra galutinė stotelė. Nes turiu tokią didelę ydą, bet kartu ir teigiamą savybę – man niekada negana. Tiek meilėje, tiek darbe, tiek kūryboje. Tarkime, jei susižaviu režisieriumi, turiu pažiūrėti visus jo darbus – nuo trumpametražių iki pilnametražių darbų, dokumentikos, interviu. Viską, ką įmanoma pamatyti ar perskaityti. Tuomet galiu sakyti – dalinai jį pažįstu. Vėliau pradedu domėtis kontekstu, kas paveikė jo kūrybą, ir panašiai. Taip pat buvo ir su profesijos paieškomis. Paauglystėje užsiėmiau labai įdomiais dalykais: politika, žurnalistika, fotografija. Tiesiog niekur nepajusdavau visiško pasitenkinimo. Po visų bandymų supratau, jog aktorystė – profesija, kurioje galiu rasti, sujungti ir sutalpinti visa tai, kas mane domina. Kol kas tai mane visiškai tenkina, nežinau, kaip bus toliau.

Aktorė Aistė Diržiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kaip suprantu, kai kuri vaidmenį, tau svarbi intelektualinė vaidmens analizė?

Man įdomiausias yra dviejų polių – intelektualinio ir emocinio – sujungimas. Tai lemia darbo kokybę kuriant vaidmenį. Pradžioje man būdavo labai sunku improvizuoti. Dabar šios problemos nebėra. Bet iš pradžių turėdavau viską apgalvoti ir gerai pasiruošti. Skaitant scenarijų ar pjesę pirmas žingsnis yra dramaturginė analizė: kontekstai, intertekstai, laikotarpis, įtakos. Jaučiu malonumą visa tai tyrinėdama. Taip susirenku, išsigryninu savo vaidmenį – kaip jis veikiamas pjesės situacijos ar scenarijaus, jų erdvės, santykio su kitais veikėjais. Tarkime, išsigryninu Ją (personažą). Susirandu ryškiausią ir dominuojančią jos savybę. Tada randu ją savyje. Tikiu, kad viskas yra žmoguje. Pradedu Ją (savybę) savyje gaivinti arba prisiminti. Tada turiu rasti Jos (personažo) mylimiausią knygą, muziką, filmus, stilių, bendravimo formą. Ji turi būti gyvas žmogus. Nejučia tas gyvenimo etapas, ta muzika, tie filmai, politinės pažiūros būna ir mano. Žinau, ilgas kelias, skamba kaip kokia aritmetinė taisyklė. (Juokiasi.)

Taigi tu tampi tuo personažu?

Arba ji tampa manimi. Gal naiviai skamba, kai kalba dvidešimt trejų metų aktorė, bet tikiu, kad turiu ištraukti tą žmogų iš savęs ir dar praturtinti gyvenimiškomis situacijomis. Norisi tikėti, kad aktorius yra tas chameleonas, kuris gali šitaip keistis ir mainytis.

Aktorė Aistė Diržiūtė
„European Shooting Stars“ archyvas

Aktorius pats turi būti labai visapusiška asmenybė, jei nori tai padaryti.

Taip, plačių pažiūrų, labai tolerantiškas ir labai empatiškas, viską kaupiantis savyje, analizuojantis žmogus. Nors dar tik pradžia – sąmoningai ar pasąmoningai stengiuosi eiti link to. Gal čia dėl to, kad man vis negana.

Iš to, ką sakai, atrodo, kad aktorystės tau tikrai neužteks.

Priklausys ir nuo to, kokius gausiu vaidmenis. (Juokiasi.)

Jei pasiseks dirbti su režisieriais, kurie leis tau augti, tuomet taip. Ar norėtum pati paimti vadeles į rankas?

Yra buvę tokių minčių, bet kol kas įdomu apsiriboti vienu žmogumi (savimi – aut. pastaba). O, tarkime, režisierius turi aprėpti viską – tiek teatre, tiek kine suvaldyti visas vadeles. Tam reikia patirties, platesnio žvilgsnio. Tad dar turiu išmokti suvaldyti vieną žmogų. Kol kas man įdomu nerti tiesiai.

Dažnai Lietuvoje besifilmuojantiems aktoriams yra priekaištaujama dėl teatrinės vaidybos. Tu vaidini ir teatre, ir kine, tačiau tave giria už natūralumą. Kaip pavyksta išvengti teatrinės vaidybos manieros?

Nežinau, man, visų pirma, labai sunku vaidinti teatre, nors aš to ir mokausi, mano kurso vadovai yra puikūs teatro aktoriai, turintys savo mokymo sistemą. Beje, aš neįstojau į kino aktorystę.

Likimo ironija.

Likimo ironija. (Juokiasi.) Labai mėgstu subtilumą. Tiek vaidinant, tiek gyvenime. O teatre, jei išeini iš kamerinės erdvės, tave turi išgirsti ir paskutinėje eilėje. Man patinka jausti tiesą savyje. Visi aktoriai turi tą teisybės jausmą. Man patinka stebėti pačiai, nerti, kaip gali, gilyn. Stambiame plane tiesiog akies vyzdžio judesys gali perteikti minties tėkmę. Tai taip jautru ir subtilu. Deja, teatre to negali pasiekti. Tiesiog niekas to nematys. Žinoma, tai yra tavo profesinis reikalas, tu turi suvaidinti, bet turi tą emociją padidinti daugybę kartų, ir man tai yra sunku. Už natūralumą turėčiau dėkoti Sangailei ir Alantei, už jos griežtą darbą su manimi, nes pradžioje ji tikrai buvo labai griežta. Buvau labai atvira ir iš karto pajutau, jog galiu ja pasitikėti. Ji profesionalė ir tai buvo mano pirmas didelis vaidmuo kine. Tikėjau ir keičiausi. Pamažu pradėjau suprasti, kas yra kas. Filmavimo pabaigoje jau supratau. Grįžus į Akademiją buvo labai sunku. Dėstytojai man sako: „Aiste, aš nematau.“ Bet aš juk jaučiu! Mano partneris, stovintis prieš mane, paliudija, jog viskas gerai, kad mato emociją iš mano akių. Bet kiti to nemato. Dar nepavyko atrasti balanso, bet viskas prieš akis.

Aktorė Aistė Diržiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Austės personažas apibūdinamas kaip mūza, įkvėpėja, energinga mergina, neturinti nieko, bet galinti viską. Kiek artimas tau šis charakteris?

Gal jos labai daug buvo manyje, kai man buvo penkiolika-šešiolika metų, paauglystėje. To vaikiško naivumo vis dar turiu labai daug. Mus sieja energija ir optimistinis požiūris į pasaulį. Turime daug sąlyčio taškų, todėl tikrai buvo gera ją vaidinti.

Papasakok apie Austės ir Sangailės santykį, ar buvo lengva perteikti jų draugystę ir meilę?

Taip. Su Julija Steponaityte buvome pažįstamos prieš filmavimą. Kai buvo dvylika ar trylika metų, mes atsitiktinai pradėjome susirašinėti. Ji iš Vilniaus, aš – iš Vilkaviškio. Susirašinėjome labai gražiais, poetiškais laiškais. Tą paauglystės etapą, kai, atrodo, kad tavęs niekas nesupranta, išgyvenome susirašinėdamos. Vėliau susitikome, kartu darydavome netikėčiausius dalykus: sėdėdamos ant palangės, klausydavome „The Doors“, išeidavome į gatvę basos, pasiimdavome neužmirštuolių… Ji atvažiuodavo pas mane, aš pas ją. Taip gražiai draugavome, bet galiausiai palaipsniui bendravimas nutrūko. Be jokių skaudulių, natūraliai.

Aistė Diržiūtė su „European Shooting Stars“ apdovanojimu
„European Shooting Stars“ archyvas

Buvo jau seniai patvirtinta, kad Julija vaidins Sangailę, ir, kai aš atėjau į atranką, susitikusios net nežinojome kaip reaguoti. Julija daugiau metų filmuojasi ir ji nesimokė vaidybos, tad savyje yra išsaugojusi daug grynumo, natūralumo. Jos nevaržo teatrinės schemos, štampai. Ji man buvo kaip lakmuso popierėlis. Bendradarbiavome, buvo stiprus ryšys. Viskas susipynė, buvo labai jauku dirbti.

Kaip manai, kokie filmo elementai patraukė tarptautinių festivalių dėmesį?

Dar nemačiau galutinės versijos, bet filmas turi labai gerą atmosfera, labai lengvai tave „paima“. Ateina momentas, kai net žinodamas visą siužetą tu tampi filmo dalimi, tave jis įtraukia. Labai graži filmo šviesa, gražiai nufilmuotas, subtilus, išgryninta tiek režisūra, tiek vaidyba. Puikus montažas. Filmas kalba apie labai žmogiškus ir suprantamus dalykus, gražias tiesas. Tai ne filmas apie skrydį tiesiogine prasme, ne apie kompleksus, bet apie žmones. Kaip kai kurių žmonių įtaka gali sukelti nepasitikėjimą savimi. Kartais reikia gyvenime išlaukti momento, kai atsiras tas asmuo, kuris padės vėl pakelti akis į dangų ir pakilti. Tai filmas apie vasarą, kuri gali viską pakeisti. Svarbus ir atpažįstamumo monetas – ko gero, mes visi išgyvenome paauglystės vasarą, rudenį ar žiemą, kurie daug ką mumyse pakeitė.

Kas labiausiai įsiminė iš filmavimo proceso?

Yra viena scena, kurios nėra kino teatrams skirtoje versijoje, bet ji bus įtraukta į DVD versiją. Austė ir Sangailė su draugais plaukia į salą švęsti savo naujų metų – gervių išskridimo dieną. Kaukės, ritualiniai šokiai, laužai, deglai, garsai – jaučiausi atsidūrusi visai kitoje erdvėje. Tai buvo naktinis filmavimas su visa komanda, vienas paskutinių didesnių filmavimų.

Aktorė Aistė Diržiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kokie vaidmenys tave traukia?

Labai nenorėčiau, kad mano tipažas pradėtų formuotis kaip mūzos, jaunos, žavios, besidžiaugiančios gyvenimu merginos. Tai yra manyje, bet noriu pažinti daug kitų dalykų. Ir jų savyje turiu. Būnu ir irzli, ir pikta. Mano artimiausi žmonės žino, kad nesu visada besišypsanti persona. Tikrai. (Juokiasi.) Dabar norėčiau suvaidinti istoriniame, kostiuminiame, konkretaus laikotarpio filme. Labai norėčiau atkurti realią istorinę asmenybę, formuoti save bandant tapti tuo žmogumi. Norėtųsi herojės, kuri būtų ne tik moteriškai žavi, bet turėtų savo įsitikinimus, būtų stipri, intelektuali. Vaidmens, kurį kuriant nereikėtų flirtuoti. Manau, sunkiausia būtų suvaidinti komedijoje ar siaubo filme. Kadangi tik pradedu, aišku, norėčiau išbandyti save visose srityse.

Kaip įsivaizduoji „Sangailės“ žiūrovą? Tai filmas visiems ar labiau jaunesnei auditorijai?

Žinoma, norėčiau, kad pažiūrėtų visi. O jaunoji karta dėl to, kad atpažintų save, suprastų, jog viskas yra įmanoma, nieko nereikia bijoti. Pažinimo kelias yra platus, įvairus ir ne visada lengvas, bet, jei turi tikslą, jis veda prie rezultato. Kalbant apie homoseksualiąją filmo siužeto liniją, norėčiau tikėtis, jog nors keli žmonės mūsų kol kas ganėtinai homofobiškoje visuomenėje pamatę filmą suvoks, kad tai yra tiesiog meilė. Tai yra visiškai normalu ir nėra iškrypimas ar liga, ar dar kas nors. Tai būtų labai svarbu. Labai norėčiau, kad filmas įkvėptų. Norėčiau, kad vyresniąją kartą įkvėptų pažvelgti kiek kitaip į tai, kas vyksta dabar, nebūti konservatyviems, nebūti užsidariusiems.

Tavo nuomone, kaip tavo karjerą paveiks dalyvavimas „European Shooting Stars“ programoje? Gal jau sulaukei įdomių pasiūlymų?

Manau, visi atrinkti aktoriai yra pakankamai saviti ir būsime įdomūs skirtingiems prodiuseriams, skirtingiems projektams ir panašiai. Šiuo metu daugiausiai pasiūlymų sulaukiu iš JAV ir Rusijos. Bet kol kas niekas nėra patvirtinta. Yra įdomių projektų, bet kol kas skaitau scenarijus, kol kas į viską stengiuosi žiūrėti atsargiai, neprarasti žemės po kojomis. Ažiotažas praeis, bet noriu tikėtis, jog gausiu gražių ir įdomių vaidmenų pasiūlymų. Noriu tiesiog toliau dirbti, kurti vaidmenis. Kiek domėjausi, anksčiau šiame projekte dalyvavę aktoriai ir toliau filmuojasi, dirba, tad situacija atrodo gana optimistiška.

Aktorė Aistė Diržiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Ar tiki žvaigždės koncepcija šiais laikais, kai kone visi norintys gali sulaukti savo trijų sekundžių šlovės?

Ne. Man gražu tas senojo Holivudo kurtas be galo estetiškas žvaigždės įvaizdis. O dabar – kas yra žvaigždė? Man tai būtų tas asmuo – aktorius, muzikantas ar sportininkas, kuris šalia darbo, kurį daro, pasitelkdamas savo statusą siektų teigiamų pokyčių visuomenėje.

O šiaip žvaigždės danguje. Arba mes vis žvaigždės. Juk pagal vieną teoriją kiekviename iš mūsų yra Didžiojo sprogimo metu sprogusių žvaigždžių dulkių likučių. (Juokiasi.)

Kaip manai, kokių savybių reikia aktoriui, kad galėtų daryti sėkmingą tarptautinę karjerą, būtų įdomus ne tik vietinei rinkai?

Pirmiausiai ateinantys į galvą dalykai: atvirumas, protas ir lengvumas. Nežinau, ar čia svarbiausios savybės. Bet atvirumas reikalingas tam, kad būtum grynas, natūralus. Protas tam, kad galėtum atsirinkti dalykus ir nebūtum vienadiene „žvaigžde“. O lengvumas – kad nesinešiotum visos praeities, visų nesėkmių. Manau, tarptautinei rinkai reikia asmenybių, suvokiančių save kaip žmogų, žinančių savo stipriąsias ir silpnąsias puses, pažįstančių savo emocijas. Aišku, daug ką tiesiog lemia sėkmė ir atsitiktinumas.

Ačiū už pokalbį.

Daugiau nuotraukų iš „European Shooting Stars“ apdovanojimų ceremonijos žiūrėkite mūsų „Facebook“ paskyroje.

„Shooting stars 2015“ prizininkė Aistė Diržiūtė

Europos nepriklausomų filmų festivalis

Balandžio 10,11,12 dienomis Paryžiuje vyks 10-asis kasmetinis Europos nepriklausomų filmų festivalis (ÉCU – The European Independent Film Festival).

Šių metų programoje – 84 filmai is 32 skirtingų pasaulio šalių, pristatantys geriausius nepriklausomų kino kūrėjų darbus: ilgametražius ir trumpametražius filmus, dokumentiką, animaciją, eksperimentinius ir studentų filmus. Kino kūrėjai varžysis 12 -oje kategorijų dėl 22-iejų skirtingų apdovanojimų, taip pat ir dėl geriausio 2015 metų Europos nepriklausomo filmo titulo. Šiais metais festivalis pristato ir naują specialiąją programą – geriausi nepriklausomi arabų šalių kino meistrai varžysis dėl Ahmed’o Khedr’o apdovanojimo.

Dėl savo koncepcijos festivalis dažnai vadinamas europietiškuoju „Sundance“, nes jo pagrindinė misija – nepriklausomų filmų atradimas, garsinimas ir rodymas.

„Jau dešimt metų ieškome geriausių nepriklausomų kino kūrėjų darbų visame pasaulyje ir pristatome juos mūsų žiūrovams. Šių metų oficialioji programa visiškai atspindi mūsų festivalio koncepciją ir pagrindinę misiją – skleisti nepriklausomą, kurybišką, bet tuo pačiu ir žiūrovišką kiną“ – taip festivalį apibūdina Scott’as Hillier – „Oskaro“ apdovanojimą pelnęs kino kūrėjas, festivalio prezidentas ir sumanytojas.

„Mes tęsiame savo tradiciją ir esame tikras kino kūrėjų festivalis, kur režsieriai yra skatinami vystyti savo unikalumą ir išskirtinumą, o mes bandome jiems sukurti labai kūrybingą, draugišką ir palaikančią aplinką.“

Festivalio lankytojai taip pat turės galimybę dalyvauti ir įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse – scenarijaus rašymo, montažo ir režisūros, susitikimuose ir diskusijose su režisieriais, gyvo garso koncertuose.

Šiais metais bus pristatytas ir vienas lietuvių kino kūrėjo darbas – Martyno Norvaišos ir Kamilės Milašiūtės muzikinis eksperimentinis filmas „Heaven too close“, kuris varžysis geriausio Europos muzikinio klipo kategorijoje.

Europos nepriklausomų filmų festivalis vyks balandžio 10-12 dienomis Paryžiaus kino teatre „Cinema Les 7 Parnassiens“ ir „Lincoln Cinema“.

Oficiali festivalio svetainė: www.ecufilmfestival.com

Kadas iš filmo „Belgica“
„Autoriai“ archyvas

„Pasakodamas istorijas apie kitus, išvengi savų išpažinčių. Tai, kas vaizduojama filme, mačiau savo akimis. Bet nebuvau pagrindiniu dalyviu”, – sako belgų režisierius Felix van Groeningen. Naujausias jo darbas – filmas „Belgica“ –  prestižiniame JAV Sandanso („Sundance“) festivalyje apdovanotas už geriausią režisūrą atkeliauja Lietuvos kino teatrus.

Filmą režisierius vadina asmeniškiausia iš visų penkių savo ilgametražių juostų. Netikėta filmo herojų verslo sėkmė neapsieina be dūžtančių santykių ir skaudžių asmeninių išbandymų. „Kai tampi didelis ir reikšmingas, turi atsižadėti kai kurių savo idealų. Žiūrint į mūsų visuomenę pastaruosius 20 metų, būtent tai ir vyksta. Baras – tai mini visuomenė”, – sako F. van Groeningen.

Filmas pasakoja dviejų brolių ir vieno baro istoriją. Ambicingas jaunėlis Džo atidaręs barą „Belgica“ nepajėgia vienas tempti finansinių įsipareigojimų. Netikėtai į jo gyvenimą sugrįžęs karštakošis vyresnis brolis Frenkas padeda paversti „Belgicą“ geidžiamiausiu naktiniu klubu, kur iki ryto skamba gyva muzika ir groja karščiausi didžėjai.

Įspūdingus vakarėlių kadrus „Belgicoje“ lydi belgų kūrėjų „Soulwax“ garso takelis (sutapimas ar ne – grupę irgi sudaro du broliai). Kurdami muziką filmui Stephen ir David Dewaele leidosi į avantiūrą ir sukūrė 16 naujų grupių. Visos jos – fiktyvios ir buvo suburtos specialiai filmui.

F. van Groeningen kartu su šiuo muzikos kūrėjų duetu dirbo ir prie pirmosios savo juostos „Styvas + Dangus” (angl. „Steve + Sky”). Tačiau tik „Belgicoje“ muzikinių stilių amplitude „Soulwax“ gerokai pranoksta patys save. Visos 16 grupių atstovauja labai skirtingus muzikos žanrus – nuo roko ir avantgardo iki electroclash, psychobilly ir disco.

„Muzika mano filmuose visuomet užima labai svarbią vietą”, – patvirtina F.  Groeningen. 2012 m. jo sukurto filmo „Lūžęs gyvenimo ratas“ (angl. „The Broken Circle Breakdown”) veiksmas taip pat sukasi apie muziką. Ši muzikinė drama režisieriui pelnė „Oskaro“ nominaciją geriausio užsienio filmo kategorijoje, sulaukė netikėtos sėkmės visame pasaulyje, o filmui susibūrusi muzikos grupė ėmė rengti koncertinius turus.

Lietuvos kino teatruose filmas „Belgica“ pradedamas rodyti balandžio 22 dieną.

Filmo anonsas:

Kadras iš filmo „Vaikų darželio auklėtoja“
Šaltinis – sundance.org

Vakar, lapkričio 29 dieną, buvo paskelbti „Sundance“ nepriklausomo kino festivalio konkursinių programų filmai.

Atrinkti filmai tradiciškai varžysis keturiose konkursinėse programose: amerikietiškų vaidybinių filmų konkursinė programa (U.S. Dramatic), tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa (World Cinema Dramatic), amerikietiškų dokumentinių filmų konkursinė programa (U.S. Documentary) ir tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa (World Cinema Documentary).

Kitų metų pradžioje bus galima išvysti naujus Ethano Hawke‘o, Paulo Dano, Sebastiano Silva, Reed Morano ir Idris Elba filmus.

„Sundance“ kino festivalio prezidentas ir „Sundance Institute“ įkūrėjas Robertas Redfordas spaudos konferencijos metu pabrėžė, kad nepriklausomų režisierių darbas gali mesti iššūkį ir keisti kultūrą, savo kuriniuose atkreipiant dėmesį į pasaulio netobulumus ir galimybes. Jis taip pat pridūrė, kad šių metų festivalyje bus galima pamatyti labai daug kūrybingų istorijų, kurios provokuos mintis bei skatins empatiją.

Jutos valstijoje vykstantis kino festivalis tęsis 2018 metų sausio 18–28 dienomis.

PROGRAMA

Amerikietiškų vaidybinių filmų konkursinė programa:

„Amerikos gyvūnai“ (American Animals, rež. Bart Layton)

„BLAZE“ (rež. Ethan Hawke)

„Blindspotting“ (rež. Carlos Lopez Estrada)

„Našta“ (Burden, rež. Andrew Heckler)

„Aštunta klasė“ (Eighth Grade, rež. Bo Burnham)

„Aš manau, kad mes esame vieniši dabar“ (I Think We’re Alone Now, rež. Reed Morano)

„Vaikų darželio auklėtoja“ (The Kindergarten Teacher, rež. Sara Colangelo)

„Lizzie“ (rež. Craig William Macneill)

„The Miseducation of Cameron Post“ (rež. Desiree Akhavan)

„Monstras“ (Monster, rež. Anthony Mandler)

„Monstrai ir žmonės“ (Monsters and Men, rež. Reinaldo Marcus Green)

‚NANCY“ (rež. Christina Choe)

„Atsiprašau, kad trugdau“ (Sorry to Bother You, rež. Boots Riley)

„Pasaka“ (The Tale, rež. Jennifer Fox)

„TYREL“ (rež. Sebastian Silva)

„Laukinis gyvenimas“ (Wildlife, rež. Paul Dano)

Tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa:

„Ir įkvėpkite paprastai“ / Islandija, Švedija, Belgija (And Breathe Normally, rež. Isold Uggadottir)

„Drugeliai“ / Turkija (Butterflies, rež. Tolga Karaçelik)

„Negyvosios kiaulės“ / Kinija (Dead Pigs, rež. Cathy Yan)

„Kaltė“ / Danija (The Guilty, rež. Gustav Möller)

„Atostogos“ / Danija, Nyderlandai, Švedija (Holiday, rež. Isabella Eklöf)

„Loveling“ / Brazilija, Urugvajus (rež. Gustavo Pizzi)

„Apgailestavimas“ / Graikija, Lenkija (Pity, rež. Babis Makridis)

„Baimės karalienė“ / Argentina, Danija (The Queen of Fear, rež. Valeria Bertuccelli, Fabiana Tiscornia)

„Rūdys“ / Brazilija (Rust, rež. Aly Muritiba)

„Laiko dalis“ / Meksika, Nyderlandai (Time Share / Tiempo Compartido, rež. Sebastián Hofmann)

„Vertėjas“ / Kanada, Kuba (Un Traductor, rež. Rodrigo Barriuso, Sebastián Barriuso)

„Yardie“ (rež. Idris Elba)

Amerikietiškų dokumentinių filmų konkursinė programa:

„Bisbėjus’17“ (Bisbee’17, rež. Robert Greene)

„Nusikaltimas + bausmė“ (Crime + Punishment, rež. Stephen Maing)

„Tamsi pinigai“ (Dark Money, rež. Kimberly Reed)

„The Devil We Know“ (rež. Stephanie Soechtig)

„Hal“ (rež. Amy Scott)

„Hale County This Morning, This Evening“ (rež. RaMell Ross)

„Inventing Tomorrow“ (rež. Laura Nix)

„Kailash“ (rež. Derek Doneen)

„Kusama – Infinity“ (rež. Heather Lenz)

„Paskutinės lenktynės“ (The Last Race, rež. Michael Dweck)

„Prisimindamas spragą“ (Minding the Gap, rež. Bing Liu)

„Ant jos pečių“ (On Her Shoulders, rež. Alexandria Bombach)

„Visko kaina“ (The Price of Everything, rež. Nathaniel Kahn)

„Matydamas Alredą“ (Seeing Allred, rež. Sophie Sartain, Roberta Grossman)

„Sakinys“ (The Sentence, rež. Rudy Valdez)

„Trys vienodi nepažįstamieji“ (Three Identical Strangers, rež. Tim Wardle)

Tarptautinė dokumentinių filmų konkursinė programa:

„Polariniai metai“ / Prancūzija (A Polar Year, rež. Samuel Collardey)

„Anote’s Ark“ / Kanada (rež. Matthieu Rytz)

„Valytojai“ / Vokietija, Brazilija (rež. Moritz Riesewieck, Hans Block)

„Genesis 2.0“ / Šveicarija (rež. Christian Frei, Maxim Arbugaev)

„MATANGI / MAYA / M.I.A.“ / Šri Lanka, Jungtinė Karalystė, JAV (rež. Stephen Loveridge)

„Apie tėvus ir sūnus“ / Vokietija, Sirija, Libanas (Of Fathers and Sons, rež. Talal Derki)

„Oslo dienoraščiai“ / Izraelis, Kanada (The Oslo Diaries, rež. Mor Loushy, Daniel Sivan)

„Mūsų naujas prezidentas“ / Rusija (Our New President, rež. Maxim Pozdorovkin)

„Shirkers“ / JAV (rež. Sandi Tan)

„Čia – namai“ / JAV, Jordanija (This is Home, rež. Alexandra Shiva)

„Westwood“ / Jungtinė Karalystė (rež. Lorna Tucker)

„A Woman Captured“ / Vengrija (rež. Bernadett Tuza-Ritter)

Su visomis programomis detaliau galima susipažinti oficialiame „Sundance“ kino festivalio tinklalapyje.

Kadras iš filmo „Neteisingas Cameron Post auklėjimas“
Šaltinis: sundance.org

Vakar, sausio 27 d., įvyko „Sundance“ nepriklausomo JAV kino festivalio apdovanojimų ceremonija. Pagrindinis prizas JAV vaidybinių filmų konkursinėje programoje atiteko Desiree Akhavan coming-of-age juostai „Neteisingas Cameron Post auklėjimas“ (The Miseducation of Cameron Post). Filmas remiasi tuo paties pavadinimo amerikiečių autorės Emily M. Danforth romanu apie 12 metų merginos, suvokusios, kad yra homoseksuali, išgyvenimus.

Režisierė jau anksčiau yra dalyvavusi Sandanso kino festivalyje su tragikomedija „Appropriate Behavior“ (2014), kurioje atliko ir pagrindinį vaidmenį.

Didieji žiuri prizai:

• Amerikietiškų vaidybinių filmų konkursinė programa: „Neteisingas Cameron Post auklėjimas“ (The Miseducation of Cameron Post, rež. Desiree Akhavan)
• Tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa: „Drugeliai“ / Turkija (Butterflies, rež. Tolga Karaçelik)
• Amerikietiškų dokumentinių filmų konkursinė programa: „Kailash“ (rež. Derek Doneen)
• Tarptautinė dokumentinių filmų konkursinė programa: „Apie tėvus ir sūnus“ / Vokietija, Sirija, Libanas (Of Fathers and Sons, rež. Talal Derki)

Prizai už geriausią režisūrą:

• Amerikietiškų vaidybinių filmų konkursinė programa: „Vaikų darželio auklėtoja“ (The Kindergarten Teacher, rež. Sara Colangelo)
• Tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa: „Ir įkvėpkite paprastai“ / Islandija, Švedija, Belgija (And Breathe Normally, rež. Isold Uggadottir)
• Amerikietiškų dokumentinių filmų konkursinė programa: „Ant jos pečių“ (On Her Shoulders, rež. Alexandria Bombach)
• Tarptautinė dokumentinių filmų konkursinė programa: „Shirkers“ / JAV (rež. Sandi Tan)

Specialieji žiuri prizai:

• Amerikietiškų vaidybinių filmų konkursinė programa (už geriausią aktoriaus vaidmenį): Benjamin Dickey – „BLAZE“ (rež. Ethan Hawke)
• Amerikietiškų vaidybinių filmų konkursinė programa (už pasiekimus filmavime): „Aš manau, kad mes esame vieniši dabar“ (I Think We’re Alone Now, rež. Reed Morano)
• Amerikietiškų vaidybinių filmų konkursinė programa (už geriausią režisūrinį debiutą): „Monstrai ir žmonės“ (Monsters and Men, rež. Reinaldo Marcus Green)
• Amerikietiškų dokumentinių filmų konkursinė programa (už geriausią istorijos pasakojimą): „Trys vienodi nepažįstamieji“ (Three Identical Strangers, rež. Tim Wardle)
• Amerikietiškų dokumentinių filmų konkursinė programa (už proveržį): „Prisimindamas spragą“ (Minding the Gap, rež. Bing Liu)
• Amerikietiškų dokumentinių filmų konkursinė programa (už kūrybinę viziją): „Hale County This Morning, This Evening“ (rež. RaMell Ross)
• Amerikietiškų dokumentinių filmų konkursinė programa (už socialinį poveikį): „Nusikaltimas + bausmė“ (Crime + Punishment, rež. Stephen Maing)
• Tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa (aktorių kolektyvui): „Negyvosios kiaulės“ / Kinija (Dead Pigs, rež. Cathy Yan)
• Tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa (už geriausią scenarijų): „Laiko dalis“ / Meksika, Nyderlandai (Time Share / Tiempo Compartido, rež. Sebastián Hofmann)
• Tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa (už geriausią aktorės vaidmenį): Valeria Bertuccelli – „Baimės karalienė“ / Argentina, Danija (The Queen of Fear, rež. Valeria Bertuccelli, Fabiana Tiscornia)
• Tarptautinė dokumentinių filmų konkursinė programa (už geriausią montažą): „Mūsų naujas prezidentas“ / Rusija (Our New President, rež. Maxim Pozdorovkin)
• Tarptautinė dokumentinių filmų konkursinė programa (už geriausią operatoriaus darbą): „Genesis 2.0“ / Šveicarija (rež. Christian Frei, Maxim Arbugaev)
• Tarptautinė dokumentinių filmų konkursinė programa: „MATANGI / MAYA / M.I.A.“ / Šri Lanka, Jungtinė Karalystė, JAV (rež. Stephen Loveridge)

Žiūrovų apdovanojimai:

• Amerikietiškų vaidybinių filmų konkursinė programa: „Našta“ (Burden, rež. Andrew Heckler)
• Tarptautinė vaidybinių filmų konkursinė programa: „Kaltė“ / Danija (The Guilty, rež. Gustav Möller)
• Amerikietiškų dokumentinių filmų konkursinė programa: „Sakinys“ (The Sentence, rež. Rudy Valdez)
• Tarptautinė dokumentinių filmų konkursinė programa: „Čia – namai“ / JAV, Jordanija (This is Home, rež. Alexandra Shiva)

Su visais šių metų Sandanso kino festivalio nugalėtojais galima susipažinti oficialiame tinklalapyje.

Rolandas Kvietkauskas
Lietuvos kino centro archyvas

Šiandien vykusioje spaudos konferencijoje Lietuvos kino centras apžvelgė praėjusių metų rezultatus ir pristatė svarbiausius šių metų darbus. Užmegzti bendri projektai su Lenkija, kino projektų finansavimas pagal naujas taisykles ir didėjantis susidomėjimas pelno mokesčio lengvatos teikiamais privalumais Lietuvos kino sektoriui žada intensyvius 2015-uosius.

2014 m. LKC biudžetas buvo 10 443 000 litų ( 3 024 501 eurų), iš jų kino parengiamųjų darbų, gamybos ir sklaidos projektams paremti buvo skirta 7 361 591 litas (2 132 064 eurų). Praėjusiais metais išryškėjo ir pirmieji kino projektų rėmimo rezultatai – iš Lietuvos kino centro lėšų milijonu litų paremtas režisierės Alantės Kavaitės filmas „Sangailė“ tapo pirmuoju lietuvišku filmu patekusių į JAV vykstantį prestižinį „Sundance“ kino festivalį, o viena jo aktorių – Aistė Diržiūtė – pirmąja Lietuvos aktore, atrinkta į tarptautinę jauniesiems kylantiems aktoriams skirtą programą „Shooting Stars“.

„Matydami rezultatus, sieksime ir toliau laikytis panašios rėmimo politikos. Skirti finansavimą originalias temas plėtojantiems projektams, kurie išsiskiria stipriais scenarijais, patyrusiomis komandomis, gerai suplanuotais biudžetais ir yra patrauklūs Lietuvos auditorijai bei gali konkuruoti Europos kino rinkoje“, – sako Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas.

LKC direktorius Rolandas Kvietkauskas
Fotografas Ignotas Bernatovič

Iš 2015 m. LKC biudžeto kino projektų rėmimui bus skirta 2 190 226 eurų. Šiemet vyks du kino projektų finansavimo konkursai pagal pristatytas naujas kino finansavimo taisyklės. Kino projektai nuo šiol vertinami pagal naujas kategorijas, be to yra įvestas 2 metų projekto užbaigimo terminas bei maksimalus dviejų metų tęstinių projektų finansavimas.

Šių metų lietuviško kino sklaidos užsienyje prioritetas teikiamas bendriems projektams su Lenkija. Lietuva tapo šalimi viešnia tarptautiniuose Krokuvos ir Vroclovo kino festivaliuose, Gdynės kino festivalio metu vyks speciali programa Lietuvos ir Lenkijos kino prodiuserių bendradarbiavimui skatinti. „Nors Lenkija – kaimyninė šalis, lietuviškas kinas joje nebuvo pakankamai reprezentuojamas. Stengiamės atgaivinti ryšius su šia itin stipria kino srityje šalimi ir sieksime, kad užmegztas dialogas ir šių metų bendradarbiavimas išaugtų į ilgalaikę partnerystę“, – sako R. Kvietkauskas.

Lietuvos kino centras skaičiuoja pirmuosius pelno mokesčio lengvatos, skatinančios investicijas į kino gamybą Lietuvoje, rezultatus. Sulaukta 25 paraiškų pasinaudoti lengvata, 20 jų išduotos kvalifikuojančios pažymos, reiškiančios, kad filmas atitinka reikalavimus, būtinus norint pasinaudoti lengvata. Daugiausiai – 12 – pažymų išduota Lietuvos ir užsienio šalių bendrai kuriamų filmų gamybai, 6 – užsienio filmų gamybai Lietuvoje, dar 2 pažymos išduotos lietuviškų filmų gamybai.

Taip pat jau išduotos ir 4 investicinės pažymos verslo atstovams, panorusiems investuoti į filmų gamybą ir taip susimažinti apmokestinamąsias pajamas bei mokėtiną pelno mokestį. Šios keturios įmonės kino projektams skyrė 868 420 litų (251 511 eurų). „Atsižvelgdami į kaimyninių šalių patirtį, tokio didžiulio susidomėjimo nesitikėjome. Didžiuosius projektus kino paslaugų tiekėjams pavyko pritraukti pasinaudojant pelno mokesčio lengvatos teikiamais privalumais. Šiemet tikimės sulaukti dar daugiau paraiškų užsakytų filmų gamybai Lietuvoje, tad pagal mūsų prognozes Lietuvoje filmuojamų užsienio filmų turėtų tik daugėti. Taip pat šiemet laukiame ir aktyvesnio verslo atstovų susidomėjimo“, – sako R. Kvietkauskas.

Kadras iš filmo „Traukinio apiplėšimas kurį įvykdė Saulius ir Paulius“

Kiną mes labai mylime. Tai vienas iš saugiausių būdų pabėgti nuo realybės ar priartėti prie jos. O kai pradeda nepatikti, visada galima paspausti „stop“ mygtuką ar išeiti iš kino salės. Kiek kartų sakėte: „Nesužavėjo.“, „Tikėjausi daugiau.“, „Šiam kūriniui trūko dvasios.“? Leiskite atsakyti už Jus – tikriausiai labai daug kartų. Tai štai vasario 4 d. dieną visų Jūsų ir mūsų balsai bus išgirsti. „KINFO apdovanojimai 2015“ organizatoriai paskelbė antrąjį balsavimo etapą, kuriame varžysis tavo ir tavo kaimyno favoritai. Vis dar galite balsuoti už savo mėgstamiausią filmą, režisierių, scenarijų, operatorių. Kietas jausmas būti tuo balsu, kuris nulems mažąją Lietuviškąją „People‘s Choice“ apdovanojimų baigtį, taip? Beje, po apdovanojimų turėsite galimybę pirmieji pamatyti priešpremjerinį filmą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Turėtų būti labai juokinga ir kaip žada režisieriai – jokio dirbtinai sukeliamo juoko. Taigi vasario 4 d. dieną pasižymėkite žaliai ir lauksime Jūsų kino teatre „Forum Cinemas“. P. S. Bilietai jau prekyboje.

Išgarsės lietuviškas kinas su šia juosta ar ne? „Sundance“ kino festivalyje parodyta Alantės Kavaitės režisuota juosta „Sangailė“ sulaukė nemažai dėmesio. Visi buvo labai laimingi. Štai nuotraukos. Štai – didingas septintukas. Kaip kinui, neblogai? Ir dar keletas kino kritikų minčių apie šį filmą. Beje, šiame kino festivalyje, kad ir kaip būtų keista, rodė ir kitus filmus. Keleto siūlome tikrai nepraleisti. Beje, tęsiant apie festivalius, paaiškėjo, kas pirmininkaus Kanų kino paradui.

Kadras iš filmo „Lošėjas“
GPĮ archyvas

Neužmirštami būna tik geri filmai. Tad, kai internetinėje erdvė vis kas kelias savaites ar mėnesius pasigirsta padūsavimai ar pasidalijimai savo išgyvenimais pamačius Igno Jonyno „Lošėją“, gali pradėti šį filmą vadinti fenomenu. O dar kai apie jį kalba labai įdomus ir protingas žmogus, tiesiog skanu skaityti.

Femme fatale. Maža, miela, graži, moteriška ar mergaitiška. Hell no! Emma Watson – naujosios kartos feministė, siekianti lyčių lygybės ir supratimo, kad diskriminaciją patiriame visi, todėl kartu ir turime su tuo kovoti. Nors ne, žodis kova čia netinka. Tiesiog džiugu, kad ši aktorė ne tik kalba, bet ir daro.

„Oskarų“ karštinė prasidėjo. Nebebūsite iškoneveiktas, jei kalbėsite apie šiuos apdovanojimus ar jiems nominuotus filmus. Tai jau legalu. Ir, be to, labai smagu, kad rašantieji apie kiną pradėjo supažindinti žiūrovus ne tik su geriausių aktorių ar režisierių nominacijomis, bet ir kitomis labai svarbiomis, tačiau užgožiamomis išpūstų Valentino suknelių.

Aktoriai kartais turi ką papasakoti, kartais, atrodo, gerai, kad jie kalba tik išmoktas eilutes. Markas Ruffalo tikrai turi ką papasakoti. Joaquinas Phoenixas taip pat. Šis vyrukas kažkuo gąsdina, o Jūsų ne?

Festivalis „Žiemos ekranai“

Prancūzės… pagalvoji apie jas ir atsidusti. Moterys nori turėti tokį rafinuotą stiliaus skonį, tokį laisvą ir kartais vėjavaikišką požiūrį į gyvenimą ir santykius su vyrais. Vyrai tiesiog jų nori. Bet tai tik klišės, stereotipai. „Žiemos ekranai“ kaip tik ir kviečia pažiūrėti į šias moteris ne į kaip gražius atvirukus, kviečiančius aplankyti Paryžių.

Davidas Lynchas kuria muziką, turi gražią šukuoseną yra labai įdomus ir „gilių minčių“ turintis pašnekovas, ai ir dar kuria kiną apie kurį niekas niekada nenustos kalbėti. Neseniai kino centre „Skalvija“ buvo parodytas jo filmas „Mėlynas aksomas“ (Blue Velvet, 1986). Praleidote?

Oi laukiam laukiam, mes svetelių laukiam! Bet iš tiesų jau nebe ilgai lauksime šių galingų filmų su galingais režisieriais ir galingais aktoriais. Kodėl galingais? O kaip kitaip pavadinti Michaelio Haneke, Gasparo Noe, Abdellatifo Kechiche, Apitchatpongo Weerasethakulo, Wimo Wenderso darbus?

Vaidybiniams filmas tikrai skiriame daug dėmesio. Jis populiarus, o dokumentines juostas žiūri tie draugai, kurie „įdomiai kvepia“ (suprask, rūko žolę), „kalba nesuprantama kalba“ (suprask, tarptautiniais žodžiais). Tad ši pastraipa skiriama Jums, įdomiai kvepiantys draugai, tuoj pat atšaukite visos savaitės susitikimus ir darbus, nes Victoro Kossakovskio retrospektyva pareikalaus nemažai laiko. Taip pat, galbūt, Jūsų dėmesį patrauks ir kokia nors juosta iš šio nepaprastų dokumentinių filmų sąrašo.

Kadras iš filmo „Egzorcistas“
Šaltinis – failedcritics.com

Ar mėgstate siaubo filmus? Jei atsakėte „taip“. Galime duoti nukirsti ranką, ar su pjūklu nupjauti koją, kad matėte klasika vadinamus filmus „Kruvinosios skerdynės Teksase“ (The Texas Chain Saw Massacre, 1974), „Egzorcistas“ (The Exorcist, 1973), „Švytėjimas“ (The Shining, 1980). Bet ar esate matę šiuos filmus? Jie atrodo gąsdinantys ne tik dėl pasakojamos istorijos, bet ir dėl pasakojimo stiliaus.

Nepamirštami būna ne visi kūrėjai. Aš atsimenu vieną žmogų, tu – kitą, bet kino mylėtojai visi iki vieno atsimena Tarkovskį.

Ozonas. François Ozonas. Lietuvos kino žiūrovai, kino platintojai ir kino teatrai jį mėgsta. Tai bene vienintelis toks prancūzų kino režisieriaus, kurio visus filmus mielai rodo visi ir ne tik per festivalius. Naujausias jo darbas – „Nauja draugė“ (Une nouvelle amie, 2014) šiek tiek kitoks ir labai panašus į Holivudo filmus.

Jaunos, pilnos kūrybinio polėkio, drąsios – toks įspūdis susidaro apie Mariją Kavtaradzę ir Mariją Stonytę. Koks dar įspūdis? Brandumo, nepaviršutiniškumo, ieškojimo ir noro skatinti žmones palaikyti jauną kiną ir jo kūrėjus!

Kadras iš filmo „Atleidžia tik Dievas“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Išsilieti yra sveika. Visada, kai supykstate, patariame – paspardykite sieną, rėkite į pagalvę, ilgai žiūrėkite pro langą ir verkite, po to įsivaizduokite, kad prie Jūsų prieina Ryanas Goslingas ir tas ašaras nušluosto. Taip, nesvarbu kokia Jūsų lytis, šis vyrukas tiks visiems (oi, vyre, tik nereikia apgaudinėti). Kartais pyktį išlieti gerai ir rašant. Tik labai liūdna, kad šį kartą pyktį sukėlė kino teatras. Bet neskubėkite teisti, istorijoje visada būna trys versijos, kol kas išgirdome tik vieną.

Meryl Streep verta šimtų „Kinoramos“ puslapių. Ši aktorė fenomenali, geniali ir visokia „-i“. Be to, ji turi kažkokią aurą, kuri ramina ir apgauna žiūrovą, kad tai ne žmogus, tai kaukė, kuri kiekviename filme būna skirtinga, įtikinanti ir talentinga.

Atkirčio, ir labai stipraus, sulaukė Roberto Mullano bandymas kino juostoje vaizduoti šaliai skaudžius, brangius ir tiesiog į kūną, kraują ir plaukus įaugusius Sausio 13-osios įvykius. Vieni šį filmą pavadino kartoniniu, kiti – siekiančiu išspausti ašarą net iš akmens, o treti – išsišaipė iš idiotiškų dialogų.

Iki kito sekmadienio!

„Sundance“ festivalis

Šiąnakt Lietuvos laiku buvo išdalinti kasmetinio didžiausio nepriklausomų filmų festivalio „Sundance“ apdovanojimai.

„Sundance“ festivalis – tai JAV Jutos valstijoje vykstantis nepriklausomų kino filmų festivalis, kasmet sutraukiantis daugiau nei

Pernai šiame festivalyje pagrindinius prizus susirinko šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomas „Atkirtis“ (Whipplash). Šiame festivalyje buvo atrasti tokie režisieriai, kaip Quentinas Tarantino („Bulvarinis skaitalas“, „Negarbingi šunsnukiai“, „Ištrūkęs Džango“), Robertas Rodriguezas („Desperado“, „Kartą Meksikoje“, „Šnipų vaikučiai“, „Mečetė“) ir kiti.

Šiemet Lietuvai šis festivalis ypatingas, nes konkursinėje festivalio programoje pirmąkart parodytas lietuviškas filmas „Sangailė“ (The Summer of Sangaile). Šiąnakt režisierei Alantei Kavaitei buvo įteiktas Pasaulinio kino dramos kategorijos apdovanojimas už geriausia režisūrą.

Šių metų favoritu tapo „Me and Earl and the Dying Girl“ (Rež. Alfonso Gomez-Rejon).

Nugalėtojo paskelbimas ir filmo „Sangailė“ režisierės Alantės Kavaitės padėka

Visas laimėtojų sąrašas:

JAV. Drama

Pagrindinis žiuri prizas
„Me and Earl and the Dying Girl“, Rež. Alfonso Gomez-Rejon

Žiūrovų prizas
„Me and Earl and the Dying Girl“, Rež. Alfonso Gomez-Rejon

Waldo Salt scenarijaus apdovanojimas
„The Stanford Prison Experimen“, Tim Talbott

Specialusis žiuri prizas už geriausią operatoriaus darbą
„Diary of a Teenage Girl“, Brandon Trost

Specialusis žiuri prizas už geriausią montažo darbą
„Dope“, Lee Haugen

Specialusis žiuri prizas už geriausią bendrą darbą/viziją
„Advantageous“, Jacqueline Kim, Jennifer Phang

JAV. Dokumentika

Pagrindinis žiuri prizas
„The Wolfpack“, Crystal Moselle

Žiūrovų prizas
„Meru“, Jimmy Chin, E. Chai Vasarhelyi

Geriausias režisierius
„Cartel Land“, Matthew Heineman (U.S., Mexico)

Specialusis žiuri prizas – už socialinę problematiką
„3 1/2 Minutes“, Marc Silver

Specialusis žiuri prizas – už atvirą kiną
„Western“, Bill Ross, Turner Ross

Specialusis žiuri prizas – už debiutinį filmą
„(T)error“, Lyric R. Cabral, David Felix Sutcliffe

Specialusis žiuri prizas už geriausią operatoriaus darbą
„Cartel Land“, Matthew Heineman, Matt Porwoll

Pasaulinio kino dramos kategorija

Specialusis žiuri prizas
„Slow West“, John Maclean (UK, New Zealand)

Žiūrovų prizas – Pasaulinio kino drama
„Umrika“, Prashant Nair (India)

Julija Steponaitytė ir Aistė Dižiūtė
Kadras iš filmo „Sangailė“

Geriausia režisūra
„The Summer of Sangaile“, („Sangailė“) Alantė Kavaitė (Lithuania, France, The Netherlands)

Specialusis žiuri prizas už geriausią operatoriaus darbą
„Partisan“, Germain McMicking (Australia)

Specialusis žiuri prizas už geriausią vaidybą
„Glassland“, Jack Reynor (Ireland)

Specialusis žiuri prizas už geriausią vaidybą
„The Second Mother“

Pasaulinio kino dokumentika

Specialusis žiuri prizas
„The Russian Woodpecker“, Chad Gracia, UK

Žiūrovų prizas – Pasaulinio kino dokumentika
„Dark Horse“, Louise Osmond (UK)

Geriausia režisūra
„Dreamcatcher“, Kim Longinotto (UK)

Specialusis žiuri prizas už geriausią montažą
„How To Change The World“, Jim Scott (UK, Canada)

Specialusis žiuri prizas – už stipriausią poveikį
„Pervert Park“, Frida Barkfors, Lasse Barkfors (Sweden, Denmark)

Specialusis žiuri prizas – neįtikėtinas pateikimas
„The Chinese Mayor“, Hao Zhou (China)

Žiūrovų prizas – Kitas
„James White“, Josh Mond

Alfred P. Sloan pilnametražis filmo prizas
„The Stanford Prison Experiment“, Kyle Patrick Alvarez (U.S.)

Trumpametražių filmų prizas

Trumpametražių filmų pagrindinis žiuri prizas
„World of Tomorrow“, Don Hertzfeldt (U.S.)

Trumpametražių filmų žiuri prizas JAV. Fantastinis filmas
„SMILF“, Frankie Shaw (U.S.)

Trumpametražių filmų žiuri prizas pasaulinis. Fantastinis filmas
„Oh Lucy!“, Atsuko Hirayanagi (Japan, Singapore, U.S.)

Trumpametražių filmų žiuri prizas. Nefantastinis filmas
„The Face of Ukraine: Casting Oksana Baiul“, Kitty Green (Australia)

Trumpametražių filmų žiuri prizas. Animacinis filmas
„Storm hits jacket“, Paul Cabon (France)

Trumpametražių filmų žiuri prizas už geriausią vaidybą
„Back Alley“, Cécile Ducrocq (France)

Trumpametražių filmų žiuri prizas už geriausia vizualinę poeziją
„Object“, Paulina Skibińska (Poland)

Aktorė Aistė Diržiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Jaunai ir talentingai aktorei Aistei Diržiūtei metai prasidėjo išties įspūdingai – Alantės Kavaitės juosta „Sangailė“, kuriame mergina atlieka vieną pagrindinių vaidmenų, tapo pirmuoju lietuvišku vaidybiniu filmu, laimėjusiu prestižiniame JAV festivalyje „Sundance“. Alantei Kavaitei įteiktas apdovanojimas už geriausią režisūros darbą festivalio konkursinėje vadybinių filmų programoje („World Cinema Dramatic directing award“), o filmas sulaukė teigiamų vertinimų dėl puikios kinematografijos, subtilaus žvilgsnio į jauną meilę bei charizmatiškos dviejų pagrindinių aktorių – Julijos Steponaitytės ir Aistės Diržiūtės, vaidybos. „Sangailės“, o su ja ir Aistės kelionė tik pradeda įsibėgėti – filmas varžosi tarptautinio Berlyno filmų festivalio konkursinėje programoje „Panorama“, o Aistė Diržiūtė buvo pakviesta dalyvauti kylančioms Europos kino žvaigždėms skirtoje tarptautinėje programoje „European Shooting Stars“. Prieš išvykdama į „Sundance“ kino festivalį Aistė dalinosi mintimis apie aktorystę, patirtį vaidinant kine ir ateities planus.

Kaip supratai, kad nori rinktis aktorės karjerą?

Tai buvo labai ilgas paieškų kelias. Ir net nežinau, ar tai yra galutinė stotelė. Nes turiu tokią didelę ydą, bet kartu ir teigiamą savybę – man niekada negana. Tiek meilėje, tiek darbe, tiek kūryboje. Tarkime, jei susižaviu režisieriumi, turiu pažiūrėti visus jo darbus – nuo trumpametražių iki pilnametražių darbų, dokumentikos, interviu. Viską, ką įmanoma pamatyti ar perskaityti. Tuomet galiu sakyti – dalinai jį pažįstu. Vėliau pradedu domėtis kontekstu, kas paveikė jo kūrybą, ir panašiai. Taip pat buvo ir su profesijos paieškomis. Paauglystėje užsiėmiau labai įdomiais dalykais: politika, žurnalistika, fotografija. Tiesiog niekur nepajusdavau visiško pasitenkinimo. Po visų bandymų supratau, jog aktorystė – profesija, kurioje galiu rasti, sujungti ir sutalpinti visa tai, kas mane domina. Kol kas tai mane visiškai tenkina, nežinau, kaip bus toliau.

Aktorė Aistė Diržiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kaip suprantu, kai kuri vaidmenį, tau svarbi intelektualinė vaidmens analizė?

Man įdomiausias yra dviejų polių – intelektualinio ir emocinio – sujungimas. Tai lemia darbo kokybę kuriant vaidmenį. Pradžioje man būdavo labai sunku improvizuoti. Dabar šios problemos nebėra. Bet iš pradžių turėdavau viską apgalvoti ir gerai pasiruošti. Skaitant scenarijų ar pjesę pirmas žingsnis yra dramaturginė analizė: kontekstai, intertekstai, laikotarpis, įtakos. Jaučiu malonumą visa tai tyrinėdama. Taip susirenku, išsigryninu savo vaidmenį – kaip jis veikiamas pjesės situacijos ar scenarijaus, jų erdvės, santykio su kitais veikėjais. Tarkime, išsigryninu Ją (personažą). Susirandu ryškiausią ir dominuojančią jos savybę. Tada randu ją savyje. Tikiu, kad viskas yra žmoguje. Pradedu Ją (savybę) savyje gaivinti arba prisiminti. Tada turiu rasti Jos (personažo) mylimiausią knygą, muziką, filmus, stilių, bendravimo formą. Ji turi būti gyvas žmogus. Nejučia tas gyvenimo etapas, ta muzika, tie filmai, politinės pažiūros būna ir mano. Žinau, ilgas kelias, skamba kaip kokia aritmetinė taisyklė. (Juokiasi.)

Taigi tu tampi tuo personažu?

Arba ji tampa manimi. Gal naiviai skamba, kai kalba dvidešimt trejų metų aktorė, bet tikiu, kad turiu ištraukti tą žmogų iš savęs ir dar praturtinti gyvenimiškomis situacijomis. Norisi tikėti, kad aktorius yra tas chameleonas, kuris gali šitaip keistis ir mainytis.

Aktorė Aistė Diržiūtė
„European Shooting Stars“ archyvas

Aktorius pats turi būti labai visapusiška asmenybė, jei nori tai padaryti.

Taip, plačių pažiūrų, labai tolerantiškas ir labai empatiškas, viską kaupiantis savyje, analizuojantis žmogus. Nors dar tik pradžia – sąmoningai ar pasąmoningai stengiuosi eiti link to. Gal čia dėl to, kad man vis negana.

Iš to, ką sakai, atrodo, kad aktorystės tau tikrai neužteks.

Priklausys ir nuo to, kokius gausiu vaidmenis. (Juokiasi.)

Jei pasiseks dirbti su režisieriais, kurie leis tau augti, tuomet taip. Ar norėtum pati paimti vadeles į rankas?

Yra buvę tokių minčių, bet kol kas įdomu apsiriboti vienu žmogumi (savimi – aut. pastaba). O, tarkime, režisierius turi aprėpti viską – tiek teatre, tiek kine suvaldyti visas vadeles. Tam reikia patirties, platesnio žvilgsnio. Tad dar turiu išmokti suvaldyti vieną žmogų. Kol kas man įdomu nerti tiesiai.

Dažnai Lietuvoje besifilmuojantiems aktoriams yra priekaištaujama dėl teatrinės vaidybos. Tu vaidini ir teatre, ir kine, tačiau tave giria už natūralumą. Kaip pavyksta išvengti teatrinės vaidybos manieros?

Nežinau, man, visų pirma, labai sunku vaidinti teatre, nors aš to ir mokausi, mano kurso vadovai yra puikūs teatro aktoriai, turintys savo mokymo sistemą. Beje, aš neįstojau į kino aktorystę.

Likimo ironija.

Likimo ironija. (Juokiasi.) Labai mėgstu subtilumą. Tiek vaidinant, tiek gyvenime. O teatre, jei išeini iš kamerinės erdvės, tave turi išgirsti ir paskutinėje eilėje. Man patinka jausti tiesą savyje. Visi aktoriai turi tą teisybės jausmą. Man patinka stebėti pačiai, nerti, kaip gali, gilyn. Stambiame plane tiesiog akies vyzdžio judesys gali perteikti minties tėkmę. Tai taip jautru ir subtilu. Deja, teatre to negali pasiekti. Tiesiog niekas to nematys. Žinoma, tai yra tavo profesinis reikalas, tu turi suvaidinti, bet turi tą emociją padidinti daugybę kartų, ir man tai yra sunku. Už natūralumą turėčiau dėkoti Sangailei ir Alantei, už jos griežtą darbą su manimi, nes pradžioje ji tikrai buvo labai griežta. Buvau labai atvira ir iš karto pajutau, jog galiu ja pasitikėti. Ji profesionalė ir tai buvo mano pirmas didelis vaidmuo kine. Tikėjau ir keičiausi. Pamažu pradėjau suprasti, kas yra kas. Filmavimo pabaigoje jau supratau. Grįžus į Akademiją buvo labai sunku. Dėstytojai man sako: „Aiste, aš nematau.“ Bet aš juk jaučiu! Mano partneris, stovintis prieš mane, paliudija, jog viskas gerai, kad mato emociją iš mano akių. Bet kiti to nemato. Dar nepavyko atrasti balanso, bet viskas prieš akis.

Aktorė Aistė Diržiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Austės personažas apibūdinamas kaip mūza, įkvėpėja, energinga mergina, neturinti nieko, bet galinti viską. Kiek artimas tau šis charakteris?

Gal jos labai daug buvo manyje, kai man buvo penkiolika-šešiolika metų, paauglystėje. To vaikiško naivumo vis dar turiu labai daug. Mus sieja energija ir optimistinis požiūris į pasaulį. Turime daug sąlyčio taškų, todėl tikrai buvo gera ją vaidinti.

Papasakok apie Austės ir Sangailės santykį, ar buvo lengva perteikti jų draugystę ir meilę?

Taip. Su Julija Steponaityte buvome pažįstamos prieš filmavimą. Kai buvo dvylika ar trylika metų, mes atsitiktinai pradėjome susirašinėti. Ji iš Vilniaus, aš – iš Vilkaviškio. Susirašinėjome labai gražiais, poetiškais laiškais. Tą paauglystės etapą, kai, atrodo, kad tavęs niekas nesupranta, išgyvenome susirašinėdamos. Vėliau susitikome, kartu darydavome netikėčiausius dalykus: sėdėdamos ant palangės, klausydavome „The Doors“, išeidavome į gatvę basos, pasiimdavome neužmirštuolių… Ji atvažiuodavo pas mane, aš pas ją. Taip gražiai draugavome, bet galiausiai palaipsniui bendravimas nutrūko. Be jokių skaudulių, natūraliai.

Aistė Diržiūtė su „European Shooting Stars“ apdovanojimu
„European Shooting Stars“ archyvas

Buvo jau seniai patvirtinta, kad Julija vaidins Sangailę, ir, kai aš atėjau į atranką, susitikusios net nežinojome kaip reaguoti. Julija daugiau metų filmuojasi ir ji nesimokė vaidybos, tad savyje yra išsaugojusi daug grynumo, natūralumo. Jos nevaržo teatrinės schemos, štampai. Ji man buvo kaip lakmuso popierėlis. Bendradarbiavome, buvo stiprus ryšys. Viskas susipynė, buvo labai jauku dirbti.

Kaip manai, kokie filmo elementai patraukė tarptautinių festivalių dėmesį?

Dar nemačiau galutinės versijos, bet filmas turi labai gerą atmosfera, labai lengvai tave „paima“. Ateina momentas, kai net žinodamas visą siužetą tu tampi filmo dalimi, tave jis įtraukia. Labai graži filmo šviesa, gražiai nufilmuotas, subtilus, išgryninta tiek režisūra, tiek vaidyba. Puikus montažas. Filmas kalba apie labai žmogiškus ir suprantamus dalykus, gražias tiesas. Tai ne filmas apie skrydį tiesiogine prasme, ne apie kompleksus, bet apie žmones. Kaip kai kurių žmonių įtaka gali sukelti nepasitikėjimą savimi. Kartais reikia gyvenime išlaukti momento, kai atsiras tas asmuo, kuris padės vėl pakelti akis į dangų ir pakilti. Tai filmas apie vasarą, kuri gali viską pakeisti. Svarbus ir atpažįstamumo monetas – ko gero, mes visi išgyvenome paauglystės vasarą, rudenį ar žiemą, kurie daug ką mumyse pakeitė.

Kas labiausiai įsiminė iš filmavimo proceso?

Yra viena scena, kurios nėra kino teatrams skirtoje versijoje, bet ji bus įtraukta į DVD versiją. Austė ir Sangailė su draugais plaukia į salą švęsti savo naujų metų – gervių išskridimo dieną. Kaukės, ritualiniai šokiai, laužai, deglai, garsai – jaučiausi atsidūrusi visai kitoje erdvėje. Tai buvo naktinis filmavimas su visa komanda, vienas paskutinių didesnių filmavimų.

Aktorė Aistė Diržiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Kokie vaidmenys tave traukia?

Labai nenorėčiau, kad mano tipažas pradėtų formuotis kaip mūzos, jaunos, žavios, besidžiaugiančios gyvenimu merginos. Tai yra manyje, bet noriu pažinti daug kitų dalykų. Ir jų savyje turiu. Būnu ir irzli, ir pikta. Mano artimiausi žmonės žino, kad nesu visada besišypsanti persona. Tikrai. (Juokiasi.) Dabar norėčiau suvaidinti istoriniame, kostiuminiame, konkretaus laikotarpio filme. Labai norėčiau atkurti realią istorinę asmenybę, formuoti save bandant tapti tuo žmogumi. Norėtųsi herojės, kuri būtų ne tik moteriškai žavi, bet turėtų savo įsitikinimus, būtų stipri, intelektuali. Vaidmens, kurį kuriant nereikėtų flirtuoti. Manau, sunkiausia būtų suvaidinti komedijoje ar siaubo filme. Kadangi tik pradedu, aišku, norėčiau išbandyti save visose srityse.

Kaip įsivaizduoji „Sangailės“ žiūrovą? Tai filmas visiems ar labiau jaunesnei auditorijai?

Žinoma, norėčiau, kad pažiūrėtų visi. O jaunoji karta dėl to, kad atpažintų save, suprastų, jog viskas yra įmanoma, nieko nereikia bijoti. Pažinimo kelias yra platus, įvairus ir ne visada lengvas, bet, jei turi tikslą, jis veda prie rezultato. Kalbant apie homoseksualiąją filmo siužeto liniją, norėčiau tikėtis, jog nors keli žmonės mūsų kol kas ganėtinai homofobiškoje visuomenėje pamatę filmą suvoks, kad tai yra tiesiog meilė. Tai yra visiškai normalu ir nėra iškrypimas ar liga, ar dar kas nors. Tai būtų labai svarbu. Labai norėčiau, kad filmas įkvėptų. Norėčiau, kad vyresniąją kartą įkvėptų pažvelgti kiek kitaip į tai, kas vyksta dabar, nebūti konservatyviems, nebūti užsidariusiems.

Tavo nuomone, kaip tavo karjerą paveiks dalyvavimas „European Shooting Stars“ programoje? Gal jau sulaukei įdomių pasiūlymų?

Manau, visi atrinkti aktoriai yra pakankamai saviti ir būsime įdomūs skirtingiems prodiuseriams, skirtingiems projektams ir panašiai. Šiuo metu daugiausiai pasiūlymų sulaukiu iš JAV ir Rusijos. Bet kol kas niekas nėra patvirtinta. Yra įdomių projektų, bet kol kas skaitau scenarijus, kol kas į viską stengiuosi žiūrėti atsargiai, neprarasti žemės po kojomis. Ažiotažas praeis, bet noriu tikėtis, jog gausiu gražių ir įdomių vaidmenų pasiūlymų. Noriu tiesiog toliau dirbti, kurti vaidmenis. Kiek domėjausi, anksčiau šiame projekte dalyvavę aktoriai ir toliau filmuojasi, dirba, tad situacija atrodo gana optimistiška.

Aktorė Aistė Diržiūtė
Fotografė Kristina Sereikaitė

Ar tiki žvaigždės koncepcija šiais laikais, kai kone visi norintys gali sulaukti savo trijų sekundžių šlovės?

Ne. Man gražu tas senojo Holivudo kurtas be galo estetiškas žvaigždės įvaizdis. O dabar – kas yra žvaigždė? Man tai būtų tas asmuo – aktorius, muzikantas ar sportininkas, kuris šalia darbo, kurį daro, pasitelkdamas savo statusą siektų teigiamų pokyčių visuomenėje.

O šiaip žvaigždės danguje. Arba mes vis žvaigždės. Juk pagal vieną teoriją kiekviename iš mūsų yra Didžiojo sprogimo metu sprogusių žvaigždžių dulkių likučių. (Juokiasi.)

Kaip manai, kokių savybių reikia aktoriui, kad galėtų daryti sėkmingą tarptautinę karjerą, būtų įdomus ne tik vietinei rinkai?

Pirmiausiai ateinantys į galvą dalykai: atvirumas, protas ir lengvumas. Nežinau, ar čia svarbiausios savybės. Bet atvirumas reikalingas tam, kad būtum grynas, natūralus. Protas tam, kad galėtum atsirinkti dalykus ir nebūtum vienadiene „žvaigžde“. O lengvumas – kad nesinešiotum visos praeities, visų nesėkmių. Manau, tarptautinei rinkai reikia asmenybių, suvokiančių save kaip žmogų, žinančių savo stipriąsias ir silpnąsias puses, pažįstančių savo emocijas. Aišku, daug ką tiesiog lemia sėkmė ir atsitiktinumas.

Ačiū už pokalbį.

Daugiau nuotraukų iš „European Shooting Stars“ apdovanojimų ceremonijos žiūrėkite mūsų „Facebook“ paskyroje.

„Shooting stars 2015“ prizininkė Aistė Diržiūtė

Europos nepriklausomų filmų festivalis

Balandžio 10,11,12 dienomis Paryžiuje vyks 10-asis kasmetinis Europos nepriklausomų filmų festivalis (ÉCU – The European Independent Film Festival).

Šių metų programoje – 84 filmai is 32 skirtingų pasaulio šalių, pristatantys geriausius nepriklausomų kino kūrėjų darbus: ilgametražius ir trumpametražius filmus, dokumentiką, animaciją, eksperimentinius ir studentų filmus. Kino kūrėjai varžysis 12 -oje kategorijų dėl 22-iejų skirtingų apdovanojimų, taip pat ir dėl geriausio 2015 metų Europos nepriklausomo filmo titulo. Šiais metais festivalis pristato ir naują specialiąją programą – geriausi nepriklausomi arabų šalių kino meistrai varžysis dėl Ahmed’o Khedr’o apdovanojimo.

Dėl savo koncepcijos festivalis dažnai vadinamas europietiškuoju „Sundance“, nes jo pagrindinė misija – nepriklausomų filmų atradimas, garsinimas ir rodymas.

„Jau dešimt metų ieškome geriausių nepriklausomų kino kūrėjų darbų visame pasaulyje ir pristatome juos mūsų žiūrovams. Šių metų oficialioji programa visiškai atspindi mūsų festivalio koncepciją ir pagrindinę misiją – skleisti nepriklausomą, kurybišką, bet tuo pačiu ir žiūrovišką kiną“ – taip festivalį apibūdina Scott’as Hillier – „Oskaro“ apdovanojimą pelnęs kino kūrėjas, festivalio prezidentas ir sumanytojas.

„Mes tęsiame savo tradiciją ir esame tikras kino kūrėjų festivalis, kur režsieriai yra skatinami vystyti savo unikalumą ir išskirtinumą, o mes bandome jiems sukurti labai kūrybingą, draugišką ir palaikančią aplinką.“

Festivalio lankytojai taip pat turės galimybę dalyvauti ir įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse – scenarijaus rašymo, montažo ir režisūros, susitikimuose ir diskusijose su režisieriais, gyvo garso koncertuose.

Šiais metais bus pristatytas ir vienas lietuvių kino kūrėjo darbas – Martyno Norvaišos ir Kamilės Milašiūtės muzikinis eksperimentinis filmas „Heaven too close“, kuris varžysis geriausio Europos muzikinio klipo kategorijoje.

Europos nepriklausomų filmų festivalis vyks balandžio 10-12 dienomis Paryžiaus kino teatre „Cinema Les 7 Parnassiens“ ir „Lincoln Cinema“.

Oficiali festivalio svetainė: www.ecufilmfestival.com

Kadas iš filmo „Belgica“
„Autoriai“ archyvas

„Pasakodamas istorijas apie kitus, išvengi savų išpažinčių. Tai, kas vaizduojama filme, mačiau savo akimis. Bet nebuvau pagrindiniu dalyviu”, – sako belgų režisierius Felix van Groeningen. Naujausias jo darbas – filmas „Belgica“ –  prestižiniame JAV Sandanso („Sundance“) festivalyje apdovanotas už geriausią režisūrą atkeliauja Lietuvos kino teatrus.

Filmą režisierius vadina asmeniškiausia iš visų penkių savo ilgametražių juostų. Netikėta filmo herojų verslo sėkmė neapsieina be dūžtančių santykių ir skaudžių asmeninių išbandymų. „Kai tampi didelis ir reikšmingas, turi atsižadėti kai kurių savo idealų. Žiūrint į mūsų visuomenę pastaruosius 20 metų, būtent tai ir vyksta. Baras – tai mini visuomenė”, – sako F. van Groeningen.

Filmas pasakoja dviejų brolių ir vieno baro istoriją. Ambicingas jaunėlis Džo atidaręs barą „Belgica“ nepajėgia vienas tempti finansinių įsipareigojimų. Netikėtai į jo gyvenimą sugrįžęs karštakošis vyresnis brolis Frenkas padeda paversti „Belgicą“ geidžiamiausiu naktiniu klubu, kur iki ryto skamba gyva muzika ir groja karščiausi didžėjai.

Įspūdingus vakarėlių kadrus „Belgicoje“ lydi belgų kūrėjų „Soulwax“ garso takelis (sutapimas ar ne – grupę irgi sudaro du broliai). Kurdami muziką filmui Stephen ir David Dewaele leidosi į avantiūrą ir sukūrė 16 naujų grupių. Visos jos – fiktyvios ir buvo suburtos specialiai filmui.

F. van Groeningen kartu su šiuo muzikos kūrėjų duetu dirbo ir prie pirmosios savo juostos „Styvas + Dangus” (angl. „Steve + Sky”). Tačiau tik „Belgicoje“ muzikinių stilių amplitude „Soulwax“ gerokai pranoksta patys save. Visos 16 grupių atstovauja labai skirtingus muzikos žanrus – nuo roko ir avantgardo iki electroclash, psychobilly ir disco.

„Muzika mano filmuose visuomet užima labai svarbią vietą”, – patvirtina F.  Groeningen. 2012 m. jo sukurto filmo „Lūžęs gyvenimo ratas“ (angl. „The Broken Circle Breakdown”) veiksmas taip pat sukasi apie muziką. Ši muzikinė drama režisieriui pelnė „Oskaro“ nominaciją geriausio užsienio filmo kategorijoje, sulaukė netikėtos sėkmės visame pasaulyje, o filmui susibūrusi muzikos grupė ėmė rengti koncertinius turus.

Lietuvos kino teatruose filmas „Belgica“ pradedamas rodyti balandžio 22 dieną.

Filmo anonsas: